Ligoninėje, dvivietėje palatoje, gulėjo du nepagydomi ligoniai. Jiems buvo skirtos visiškai vienodos lovos, suteiktos visiškai vienodos sąlygos… Vienintelis skirtumas tarp jų buvo tas, kad vienas iš jų galėjo žiūrėti pro vienintelį palatos langą, o kitas – ne, tačiau greta jo lovos buvo mygtukas slaugei iškviesti. Bėgo laikas, keitėsi metų laikai… Tas ligonis, kuris gulėjo šalia lango, pasakojo kaimynui apie visa tai, ką pro jį mato: apie už lango lyjantį lietų, krintančias snaiges ar šviečiančią saulę, apie medžius, tai padengtus sniegu ir žvilgančius, tai pasipuošiančius pirmais pumpurais, pražydusius visiška žaluma ar apsivilkusius geltoną rudens rūbą… Pasakojo apie gatve skubančius žmones, važiuojančias mašinas… Apie tai, kad ten yra PASAULIS…

Ir štai kartą nutiko taip, kad pirmajam ligoniui, gulėjusiam prie lango, naktį pasidarė bloga. Jis prašė kaimyno iškviesti slaugę, bet tas kažkodėl jo prašymo neišpildė. Ir ligonis, gulėjęs prie lango, mirė.

Sekančią dieną į palatą atvežė naują ligonį, ir senbuvis pasiprašė paguldomas prie lango. Jo prašymas buvo išpildytas – ir pagaliau jis pamatė… Lange buvo matyti tik aklina pilka namo siena ir nieko daugiau. Vien tik siena.

Karalius sukvietė visus karalystės burtininkus ir pasakė:
– Norėčiau visuomet būti geras pavyzdys savo pavaldiniams. Trokštu atrodyti tvirtas ir stiprus, ramus ir kantrus, pasitikdamas gyvenimo išbandymus. Kartais mane nuliūdina ir prislegia koks menkniekis. Kartais netikėtas džiaugsmas ar sėkmė mane pernelyg apakina ir sujaudina. Visa tai man nepatinka. Jaučiuosi tarsi koks šapelis jūroje, blaškomas likimo bangų. Pagaminkite man amuletą, kuris apsaugotų nuo besikeičiančių sielos būsenų ir nuotaikų – ir liūdnų, ir džiaugsmingų.
Burtininkai vienas po kito atsisakė išpildyti karaliaus norą. Į juos besikreipiantiems žmonėms jie galėdavo pagaminti bet kokį amuletą, bet apmulkinti karalių buvo ne taip paprasta. Be to, reikėjo amuleto, pasižyminčio tokia neįprasta galia.
Karalius užsirūstino, bet štai į priekį žengė senyvas išminčius ir tarė:
– Didenybe, rytoj tau atnešiu žiedą. Kiekvieną kartą, kai į jį pažvelgsi būdamas liūdnas, pralinksmėsi, jei būsi pernelyg sujaudintas, nurimsi. Tereikės perskaityti išgraviruotus stebuklingus žodžius.
Rytojaus dieną senasis išminčius grįžo nešinas žiedu, ir, visiems susirinkusiems iš smalsumo užgniaužus kvapą, užmovė žiedą karaliui ant piršto.
Karalius pažvelgė į žiedą ir perskaitė išgraviruotus žodžius: „Net ir šitai praeis.“