Vidinė moteris

Kartais, belaukdamos, kol partneris jas supras, moterys netenka kantrybės ir darosi irzlios. „Na, kodėl gi jis nesupranta, ką aš galvoju, ko noriu?“ — apmaudauja jos, kol pačios pavargsta kelti šį klausimą. Tačiau ši dilema turi išeitį, be to, labai efektyvią ir efektingą.

Jei moteris nori rasti sielos draugą, kuris ją šiuo atžvilgiu suprastų, ji pati gali jam atskleisti dvilypio moteriškumo paslaptį. Ji gali papasakoti jam apie tą vidinę moterį, kuri drauge su ja pačia sudaro porą. Tai padaryti galima išmokius partnerį užduoti du iš pažiūros visai paprastus klausimus, kurie leistų jai pajusti, kad ją mato, girdi, pažįsta.
Pirmasis klausimas: „Ko tu nori?“ Šito vienaip ar kitaip dažnai klausia visi, nė nesusimąstydami.
Bet yra dar antras, esmingesnis klausimas: „O ko nori tavo vidinis aš?“

Jei apie moterį sprendžiama tik iš paviršiaus, nieko nenutuokiant apie dvilypę jos prigimtį, tai partneriui gali tekti labai nustebti, kai iš jos gelmių pradeda kilti toji laukinė, pirmapradė prigimtis, kuri imasi save įtvirtinti: tuomet moteris gali staiga susidomėti tuo, kas jai anksčiau nėmaž nerūpėjo, imti visai kitaip jausti ir reikšti tokias mintis, kurios smarkiai skirsis nuo tų, kurias ji iki tol išsakydavo.

Vyras, mylintis moterį, turėtų pamilti ir jos nevaržomą prigimtį. Susiejusi savo likimą su vyriškiu, kuris negali arba nenori pamilti tos kitos jos natūros pusės, moteris neišvengiamai praras dalį savęs ir bus skaudžiai suluošinta. Todėl vyrai, lygiai kaip ir moterys, privalo įvardyti dvilypę savo prigimtį.

Geriausias meilužis, geriausias tėvas, brangiausias draugas ir pats vertingiausias „laukinis vyras“ yra tas, kuris nori ir nevengia mokytis. O tie, kuriems mokymasis neteikia džiaugsmo, kurių netraukia naujos idėjos ar nepatirti išgyvenimai, taip ir liks kėpsoti prie to paties pakelės stulpo, kurį dabar ramsto. Kur slypi giliausios kančių ir sielvarto šaknys? Atsisakyme mokytis toliau ir troškime tenkintis tuo, kas pasiekta.

Mes žinome, kad Laukinis Vyras ieško savo žemiškos moters. Bijote to ar ne, bet pats tikriausias meilės aktas— leistis sujaudinamai laukinės kito žmogaus sielos. Pasaulyje, kur daugybė žmonių labiau už viską bijo „pralaimėti“, yra suręsta pernelyg daug gynybinių sienų ir barjerų, trukdančių mums ištirpti kito žmogaus sielos begalybėje.

Laukinės moters išrinktasis pasižymi atkaklumu ir ištverme; jis geba pasiųsti instinktyviąją savo prigimties dalį, kad pašniukštinėtų po moters dvasinio gyvenimo palapinės kraštais ir suvoktų, ką ten pamatęs ir išgirdęs. Tinkama pora tokiai moteriai — tai vyras, kuris po pirmos nesėkmės nenuleidžia rankų, vis grįžta atgal ir iš naujo bando suprasti, kuris nesileidžia blaškomas ir nuviliojamas į šalį visokių pakeliui pasitaikančių pagundų.

Taigi pagrindinė vyro užduotis —sužinoti tikruosius jos vardus ir nepanaudoti to žinojimo piktam (ne moteriai užvaldyti). Jam veikiau derėtų mėginti suvokti ir pažinti tą dievišką, slaptingą substanciją, iš kurios ji sukurta, leistis šio suvokimo užliejamam, tolydžio stebėtis, gąsdintis, net šiurpti. Bet likti su ja. Giedoti jai jos vardus. Tuomet jos akys pradės švytėti. Tuomet ir jo akys pradės švytėti.

Bet, kad pernelyg anksti neužmigtume ant laurų, egzistuoja dar vienas dvilypės prigimties įvardijimo aspektas — daug baisesnis, bet itin svarbus visiems įsimylėjėliams. Jei vieną dvilypės moters prigimties pusę pavadinsime Gyvybe, tai „dvynės“ jos sesers vardas bus Mirtis. Ši galybė, vardu Mirtis, — tai vienas iš dviejų magnetinių laukinės gamtos polių.

Kiekvienas, išmokęs pavadinti šias dvi puses, anksčiau ar vėliau neišvengiamai atsitrenks į pliką Mirties pakaušį. Sakoma, kad šį išbandymą atlaiko tik herojai. Aišku, kad tai turėtų būti Laukinio Vyro jėgoms, ir be jokios abejonės, — Laukinės Moters jėgoms. Tiesą sakant, šis susidūrimas juos abu iš esmės pakeis. Taigi prašom susipažinti su Moterim Giltine.

http://www.almalittera.lt/lt.php/28;book;20645#1