Ligoninėje, dvivietėje palatoje, gulėjo du nepagydomi ligoniai. Jiems buvo skirtos visiškai vienodos lovos, suteiktos visiškai vienodos sąlygos… Vienintelis skirtumas tarp jų buvo tas, kad vienas iš jų galėjo žiūrėti pro vienintelį palatos langą, o kitas – ne, tačiau greta jo lovos buvo mygtukas slaugei iškviesti. Bėgo laikas, keitėsi metų laikai… Tas ligonis, kuris gulėjo šalia lango, pasakojo kaimynui apie visa tai, ką pro jį mato: apie už lango lyjantį lietų, krintančias snaiges ar šviečiančią saulę, apie medžius, tai padengtus sniegu ir žvilgančius, tai pasipuošiančius pirmais pumpurais, pražydusius visiška žaluma ar apsivilkusius geltoną rudens rūbą… Pasakojo apie gatve skubančius žmones, važiuojančias mašinas… Apie tai, kad ten yra PASAULIS…

Ir štai kartą nutiko taip, kad pirmajam ligoniui, gulėjusiam prie lango, naktį pasidarė bloga. Jis prašė kaimyno iškviesti slaugę, bet tas kažkodėl jo prašymo neišpildė. Ir ligonis, gulėjęs prie lango, mirė.

Sekančią dieną į palatą atvežė naują ligonį, ir senbuvis pasiprašė paguldomas prie lango. Jo prašymas buvo išpildytas – ir pagaliau jis pamatė… Lange buvo matyti tik aklina pilka namo siena ir nieko daugiau. Vien tik siena.