Reiki seminaras

Mėginau įkelti į šį blogą bet niekaip nesigavo, tai įdedu nuorodą

www.buddhireiki.blogspot.com

Gero klausymo Namaste

Vidinė moteris

Kartais, belaukdamos, kol partneris jas supras, moterys netenka kantrybės ir darosi irzlios. „Na, kodėl gi jis nesupranta, ką aš galvoju, ko noriu?“ — apmaudauja jos, kol pačios pavargsta kelti šį klausimą. Tačiau ši dilema turi išeitį, be to, labai efektyvią ir efektingą.

Jei moteris nori rasti sielos draugą, kuris ją šiuo atžvilgiu suprastų, ji pati gali jam atskleisti dvilypio moteriškumo paslaptį. Ji gali papasakoti jam apie tą vidinę moterį, kuri drauge su ja pačia sudaro porą. Tai padaryti galima išmokius partnerį užduoti du iš pažiūros visai paprastus klausimus, kurie leistų jai pajusti, kad ją mato, girdi, pažįsta.
Pirmasis klausimas: „Ko tu nori?“ Šito vienaip ar kitaip dažnai klausia visi, nė nesusimąstydami.
Bet yra dar antras, esmingesnis klausimas: „O ko nori tavo vidinis aš?“

Jei apie moterį sprendžiama tik iš paviršiaus, nieko nenutuokiant apie dvilypę jos prigimtį, tai partneriui gali tekti labai nustebti, kai iš jos gelmių pradeda kilti toji laukinė, pirmapradė prigimtis, kuri imasi save įtvirtinti: tuomet moteris gali staiga susidomėti tuo, kas jai anksčiau nėmaž nerūpėjo, imti visai kitaip jausti ir reikšti tokias mintis, kurios smarkiai skirsis nuo tų, kurias ji iki tol išsakydavo.

Vyras, mylintis moterį, turėtų pamilti ir jos nevaržomą prigimtį. Susiejusi savo likimą su vyriškiu, kuris negali arba nenori pamilti tos kitos jos natūros pusės, moteris neišvengiamai praras dalį savęs ir bus skaudžiai suluošinta. Todėl vyrai, lygiai kaip ir moterys, privalo įvardyti dvilypę savo prigimtį.

Geriausias meilužis, geriausias tėvas, brangiausias draugas ir pats vertingiausias „laukinis vyras“ yra tas, kuris nori ir nevengia mokytis. O tie, kuriems mokymasis neteikia džiaugsmo, kurių netraukia naujos idėjos ar nepatirti išgyvenimai, taip ir liks kėpsoti prie to paties pakelės stulpo, kurį dabar ramsto. Kur slypi giliausios kančių ir sielvarto šaknys? Atsisakyme mokytis toliau ir troškime tenkintis tuo, kas pasiekta.

Mes žinome, kad Laukinis Vyras ieško savo žemiškos moters. Bijote to ar ne, bet pats tikriausias meilės aktas— leistis sujaudinamai laukinės kito žmogaus sielos. Pasaulyje, kur daugybė žmonių labiau už viską bijo „pralaimėti“, yra suręsta pernelyg daug gynybinių sienų ir barjerų, trukdančių mums ištirpti kito žmogaus sielos begalybėje.

Laukinės moters išrinktasis pasižymi atkaklumu ir ištverme; jis geba pasiųsti instinktyviąją savo prigimties dalį, kad pašniukštinėtų po moters dvasinio gyvenimo palapinės kraštais ir suvoktų, ką ten pamatęs ir išgirdęs. Tinkama pora tokiai moteriai — tai vyras, kuris po pirmos nesėkmės nenuleidžia rankų, vis grįžta atgal ir iš naujo bando suprasti, kuris nesileidžia blaškomas ir nuviliojamas į šalį visokių pakeliui pasitaikančių pagundų.

Taigi pagrindinė vyro užduotis —sužinoti tikruosius jos vardus ir nepanaudoti to žinojimo piktam (ne moteriai užvaldyti). Jam veikiau derėtų mėginti suvokti ir pažinti tą dievišką, slaptingą substanciją, iš kurios ji sukurta, leistis šio suvokimo užliejamam, tolydžio stebėtis, gąsdintis, net šiurpti. Bet likti su ja. Giedoti jai jos vardus. Tuomet jos akys pradės švytėti. Tuomet ir jo akys pradės švytėti.

Bet, kad pernelyg anksti neužmigtume ant laurų, egzistuoja dar vienas dvilypės prigimties įvardijimo aspektas — daug baisesnis, bet itin svarbus visiems įsimylėjėliams. Jei vieną dvilypės moters prigimties pusę pavadinsime Gyvybe, tai „dvynės“ jos sesers vardas bus Mirtis. Ši galybė, vardu Mirtis, — tai vienas iš dviejų magnetinių laukinės gamtos polių.

Kiekvienas, išmokęs pavadinti šias dvi puses, anksčiau ar vėliau neišvengiamai atsitrenks į pliką Mirties pakaušį. Sakoma, kad šį išbandymą atlaiko tik herojai. Aišku, kad tai turėtų būti Laukinio Vyro jėgoms, ir be jokios abejonės, — Laukinės Moters jėgoms. Tiesą sakant, šis susidūrimas juos abu iš esmės pakeis. Taigi prašom susipažinti su Moterim Giltine.

http://www.almalittera.lt/lt.php/28;book;20645#1

Vaizdas pro langą

Ligoninėje, dvivietėje palatoje, gulėjo du nepagydomi ligoniai. Jiems buvo skirtos visiškai vienodos lovos, suteiktos visiškai vienodos sąlygos… Vienintelis skirtumas tarp jų buvo tas, kad vienas iš jų galėjo žiūrėti pro vienintelį palatos langą, o kitas – ne, tačiau greta jo lovos buvo mygtukas slaugei iškviesti. Bėgo laikas, keitėsi metų laikai… Tas ligonis, kuris gulėjo šalia lango, pasakojo kaimynui apie visa tai, ką pro jį mato: apie už lango lyjantį lietų, krintančias snaiges ar šviečiančią saulę, apie medžius, tai padengtus sniegu ir žvilgančius, tai pasipuošiančius pirmais pumpurais, pražydusius visiška žaluma ar apsivilkusius geltoną rudens rūbą… Pasakojo apie gatve skubančius žmones, važiuojančias mašinas… Apie tai, kad ten yra PASAULIS…

Ir štai kartą nutiko taip, kad pirmajam ligoniui, gulėjusiam prie lango, naktį pasidarė bloga. Jis prašė kaimyno iškviesti slaugę, bet tas kažkodėl jo prašymo neišpildė. Ir ligonis, gulėjęs prie lango, mirė.

Sekančią dieną į palatą atvežė naują ligonį, ir senbuvis pasiprašė paguldomas prie lango. Jo prašymas buvo išpildytas – ir pagaliau jis pamatė… Lange buvo matyti tik aklina pilka namo siena ir nieko daugiau. Vien tik siena.

Kelias

1. Einu keliu.
Pakely – gili duobė
Įpuolu.
Galas man… Nebeturiu vilties.
Del to aš nekalta.
Prireikia amžinybės išsiropšti

2.Einu vėl tuo pačiu keliu.
Pakely – gili duobė
Apsimetu nematanti.
Ir vėl įpuolu.
Neįtikėtina – esu ten pat.
Tačiau dėl to aš nekalta.
Ropštimasis užtrunka gan ilgai.

3.Ir vėl einu aš tuo pačiu keliu.
Pakely – gili duobė.
Matau ją.
Bet krentu… Tai įprotis.
Atmerktos mano akys,
Žinau ir kur esu.
Išsiropščiu bematant.

4.Dar karta pasuku aš tuo pačiu keliu.
Pakely – gili duobė.
Ją aplenkiu.

5.Einu kitu keliu.

Portia Nelson

Istorija apie stebuklingą žiedą.

Karalius sukvietė visus karalystės burtininkus ir pasakė:
– Norėčiau visuomet būti geras pavyzdys savo pavaldiniams. Trokštu atrodyti tvirtas ir stiprus, ramus ir kantrus, pasitikdamas gyvenimo išbandymus. Kartais mane nuliūdina ir prislegia koks menkniekis. Kartais netikėtas džiaugsmas ar sėkmė mane pernelyg apakina ir sujaudina. Visa tai man nepatinka. Jaučiuosi tarsi koks šapelis jūroje, blaškomas likimo bangų. Pagaminkite man amuletą, kuris apsaugotų nuo besikeičiančių sielos būsenų ir nuotaikų – ir liūdnų, ir džiaugsmingų.
Burtininkai vienas po kito atsisakė išpildyti karaliaus norą. Į juos besikreipiantiems žmonėms jie galėdavo pagaminti bet kokį amuletą, bet apmulkinti karalių buvo ne taip paprasta. Be to, reikėjo amuleto, pasižyminčio tokia neįprasta galia.
Karalius užsirūstino, bet štai į priekį žengė senyvas išminčius ir tarė:
– Didenybe, rytoj tau atnešiu žiedą. Kiekvieną kartą, kai į jį pažvelgsi būdamas liūdnas, pralinksmėsi, jei būsi pernelyg sujaudintas, nurimsi. Tereikės perskaityti išgraviruotus stebuklingus žodžius.
Rytojaus dieną senasis išminčius grįžo nešinas žiedu, ir, visiems susirinkusiems iš smalsumo užgniaužus kvapą, užmovė žiedą karaliui ant piršto.
Karalius pažvelgė į žiedą ir perskaitė išgraviruotus žodžius: „Net ir šitai praeis.“